Tikriausiai ir Lietuvos kino kūrėjai, gerbėjai, ir M. K. Čiurlionio fondas, ir visi menininko artimieji labai džiaugėsi, kai pagaliau prieš kelis metus buvo pristatytas filmas apie Čiurlionį „Laiškai Sofijai“. Mes taip pat, kaip žmonėms, kuriems įdomu ir, kas vyksta Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, ką veikia M. K. Čiurlionio fondas, kur kokie minėjimai bus, kaip žmonės, skaitę Sofijos laiškus, nusprendėme nueiti į šį filmą. Buvo tikrai graži diena.
Tikėjomės daug pamatyti
Žinant, kokia spalvinga buvo Čiurlionio praeitis, kokiuose įdomiuose kultūriniuose ir politiniuose procesuose jis dalyvavo, gyveno perversmų laikais, turėjo daug tarptautinių ryšių, labai įdomu pamatyti tokį filmą vien dėl to istorinio laikotarpio prikėlimo. Manau, kad istorinio laikotarpio prikėlimas prasideda nuo kiekvieno mažo žmogaus gyvenimo detalių, eina iki jo laikmečio patyrimo, kai gyvena ir kuria žmonės, kurie dar tik brėžia svarbių pokyčių apmatus. Filme viskas iš detalių turi susilieti į visumą, į galingą paveikslą. Svarbu ir kaip yra apsirengę aktoriai, ir kokie vaizdai parodomi. Tačiau tas visas derinys neturi būti grubus, paskubomis atliktas. Reikia mokėti tokius dalykus daryti.
Vienu metu apsistodavau pas seserį Vilniuje, kur prie jos kaip tik ir buvo ta vieta su užrašu – 
Prisipažinsiu, tokios frustracijos jau seniai nebuvau pakėlusi. Brolį lenkiu beveik visose gyvenimo srityse, išskyrus vikrume, jis kaip jaunesnis visada kažkur vikriau sujuda. Tačiau kruopštumo reikalaujantys darbai, nepaisant to, vis tiek būna man geriau pasisekę. Taigi, grybų rinkimą ten, kur perka mišką, prilyginau kaip tik tiems kruopštiems darbams ir buvau tikra, kad man ir iš pirmo karto turėtų sektis puikiai. Kaip aš klydau, ir neįvertinau brolio sugebėjimų. Iš tiesų, su grybų rinkimu čia nutiko kiek kitaip, nes brolis dirbo tiesiog stulbinančiai greitai. Aš valandą vaikščiojau bergždžiai po mišką, pasijaučiau visai nevykėle, tarsi grįžo tas siaubingas jausmas iš mokyklos laikų, kai nesugebėdavau kažko padaryti, ką padarydavo kiti. Galų gale, brolis matydamas mano liūdnumą ir pasimetimą, jau ėmė pats sufleruoti, kur galėtų augti voveraitės, jas rasti, neskinti, ir pasakyti man, kur yra, kad ir aš bent kažką surinkčiau.
Šiuolaikinė mūsų krašto rinka, turint omenyje ne vien tik itin išsamią paklausą, tačiau be viso to ir pasiūlą, turėtų žavėti ne vien tik pačius piliečius, kurie individualia iniciatyva dalyvauja rinkoje – norime pabrėžti verslininkus – tačiau taip pat ir vartotojus. Siekiame akcentuoti, kad būtent įvairiausių pasiūlymų gausa ne vien tik skatina sveiką konkurenciją, tačiau be viso to ir motyvuoja piliečius siekti kaip tik įmanoma geresnių rezultatų, kovojant dėl įvairių pozicijų.