Tikriausiai ir Lietuvos kino kūrėjai, gerbėjai, ir M. K. Čiurlionio fondas, ir visi menininko artimieji labai džiaugėsi, kai pagaliau prieš kelis metus buvo pristatytas filmas apie Čiurlionį „Laiškai Sofijai“. Mes taip pat, kaip žmonėms, kuriems įdomu ir, kas vyksta Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, ką veikia M. K. Čiurlionio fondas, kur kokie minėjimai bus, kaip žmonės, skaitę Sofijos laiškus, nusprendėme nueiti į šį filmą. Buvo tikrai graži diena.
Tikėjomės daug pamatyti
Žinant, kokia spalvinga buvo Čiurlionio praeitis, kokiuose įdomiuose kultūriniuose ir politiniuose procesuose jis dalyvavo, gyveno perversmų laikais, turėjo daug tarptautinių ryšių, labai įdomu pamatyti tokį filmą vien dėl to istorinio laikotarpio prikėlimo. Manau, kad istorinio laikotarpio prikėlimas prasideda nuo kiekvieno mažo žmogaus gyvenimo detalių, eina iki jo laikmečio patyrimo, kai gyvena ir kuria žmonės, kurie dar tik brėžia svarbių pokyčių apmatus. Filme viskas iš detalių turi susilieti į visumą, į galingą paveikslą. Svarbu ir kaip yra apsirengę aktoriai, ir kokie vaizdai parodomi. Tačiau tas visas derinys neturi būti grubus, paskubomis atliktas. Reikia mokėti tokius dalykus daryti.
Ką pamatėme
Mes pamatėme tai, kas nuvylė. Atrodė, kad filmui apie Čiurlionį buvo tik sumesti brėžiniai ir pristatyti kaip filmas. Labai buvo liūdna dėl to, kad visiškai nebuvo stambių planų. Nei senovinių interjerų plataus vaizdo, nei kambario, kuriame visi yra, nei Lietuvos miškų iš paukščio skrydžio, nei San Peterburgo ar Lenkijos senamiesčio. Tarsi aš būčiau įsirengusi mažytę filmavimo studiją po namu ir ten būčiau nufilmavusi visą filmą, tilpdama vos į tris kvadratinius metrus. Reikia turėti omenyje, kad tai, kas rodoma ekrane, pirmiausiai yra mūsų akiai malonumas. Jeigu nėra ką rodyti – tada geriau kurti audio pjesę ir paleisti tai kaip radijo teatrą.
Labai trūko normalios intrigos. Juk filmo kūrėjai turėjo teisę interpretuoti tas situacijas, sugalvoti gerus šarmingus dialogus, leisti aktoriams improvizuoti. O čia buvo laikomasi programos kaip vykdant valstybinį projektą su nuobodžių renginių ciklu mokyklose. Tarsi Čiurlionis būtų tik projektas, o ne buvęs gyvenimas. Mano akimis žiūrint, filmas nieko neprikėlė, kaip tik parodė, kad viskas yra mirę, o kai mirę, tai neapsimesi, kad yra. Kadrų perėjimai grubiai susiūti, nėra gražaus ir organiško augimo, jokios intrigos. Taip mąstė ir daugiau žmonių, su kuriais atėjome pasižiūrėti filmo.